Humanistinis ugdymas

 

 dhjdj

Humanistinė pedagogika apibrėžiama kaip teorija ir augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika. Humanistinis pedagoginis mąstymas talpina savyje nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo, daugialypės mokytojų kūrybinės veiklos galimybę. Savo pamatiniais postulatais  - tikėjimu vaiko galimybėmis, vaiko savitumo atskleidimu, jo asmenybės gerbimu ir stiprinimu, skatinimu tarnauti gėriui ir teisingumui - humanistinis pedagoginis mąstymas kuria savitą ugdymo turinio bei jo realizavimo priemonių sistemą.

Humanistinės pedagogikos pamatas yra visuminė (holistinė) pasaulėžiūra - MOKSLO, MENO  ir FILOSOFIJOS sintezė, todėl humanistinis ugdymas sujungia tris pažinimo būdus: griežtą logiką (mokslą), prakilnius jausmus (meną) ir tikėjimu praturtintą filosofiją (etiką, religiją).

Humanistinės pedagogikos ištakos - klasikinė pedagogika, kuriai atstovauja J.H. Pestalozzi, J.A.Komensky, J.J. Rousseau, V.Suchomlinski, J.Korczak ir daugelis kitų. Akademikas ir psichologijos mokslų daktaras Šalva Amonašvili apibendrino ir suformulavo pagrindinius humanistinės pedagogikos teorinius teiginius.

Pagrindinės humanistinės pedagogikos idėjos:

  • Humanistinės pedagogikos atspirties taškas yra bendrystės, bendradarbiavimo ir bendros kūrybos idėjos, perduodamos iš širdies į širdį.
  • Humanistinė pedagogika skirta vaiko asmenybei brandinti ir taurinti, o žinios yra suvokiamos kaip kelias į tokį tikslą.
  • Humanistinė pedagogika priima visą vaiką – tokį, koks jis yra.
  • Humanistinė pedagogika pačiu gyvenimu auklėja vaikus ir ruošia vaikus kaip pasaulio, gyvenimo tobulintojus.
  • Humanistinė pedagogika – tai nuolatinis dialogas su vaikais.
  • Ugdymo procese vadovaujamasi abipusio supratimo, pasitikėjimo, kūrybingos kantrybės, laisvo pasirinkimo, pažinimo džiaugsmo, meilės principais.

Humanistinė pedagogika - tai universali ugdymo filosofija, teorija ir praktika, tinkanti visoms švietimo grandims, visiems amžiaus tarpsniams; ji sėkmingai realizuojama ne tik vaikų darželyje ir pradinėse klasėse, bet ir dalykinėje sistemoje, tiksliųjų bei gamtos mokslų pamokose.

 

Humanistinės psichologijos kūrėjai vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias vertybes. Psichologai - A.H.Maslow, R.Assagioli, C.Rogers, R.May,  V.Frankl - pagrindiniu savo tyrimų objektu laikydami vientisą asmenybę, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, poreikiu suteikti savo buvimui prasmę. Humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis bebūtų, kartu pozityviai augti, išlaikyti savipildą. Ši psichologijos kryptis padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas, kad žmogus privalo (nes jis žmogus) harmoningai gyventi (C.Rogers), jo Savastis turi būti vientisai integruota ir save realizuojanti (A.Maslow), žmogui būtinas savęs supratimo jausmas, susikoncentravimas (R.May), kad valia labai svarbi ugdant asmenybę (R.Assagioli), kad kiekvienam žmogui svarbu turėti gyvenimo prasmę, ją įsisąmoninti ir jos siekti (V.Frankl). Asmenybės esmė - žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. 

Bendriausiu mokyklos uždaviniu A.H.Maslow laiko padėti vaikui, pirma,  "tapti žmogumi apskritai ir, antra, šiuo konkrečiu žmogumi", t.y. viena vertus, išmokti gyventi, remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, antra vertus, - atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes.  Svarbus uždavinys, kurį turi atlikti mokykla - suteikti vaikams pasitenkinimo, pasisekimo džiaugsmą (ne tik teigiamai vertinant "akademinius pasiekimus", bet ir sudarant sąlygas išgyventi pasitenkinimą suteikta pagalba silpnesniam už save). 

Pasak C.Rogers, mokyklos tikslas yra padėti vaikui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jame glūdinčias vidines galimybes. Mokytojai į vaiką turi žiūrėti kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą. Kitas svarbus C.Rogers požiūris į ugdymą yra mokymo nedirektyvumas. 

Remdamiesi visybiškumo principu, psichologai teigė, kad reikia visiškai vienodai lavinti vaiko intelektą, jausmus, valią ir kūną. Būtina mokyti įsisąmoninti savo mintis, norus, žodžius, kūno pojūčius, jausmus ir emocijas. Galima daug padaryti nuolat žadinant vaiko asmenybės esmę ir joje glūdinčias teigiamas jėgas. Jos išsiskleidusios virsta išmintingu iniciatyvumu, vidine ramybe, žmonių santarve ir meile.